Jei koks man klausčiau, su kokį žmogų aš dižiuojasiu, aš galečiau pavadinti daugelis.
Yra daug maloniau žmoguje ieškoti gerą, negu blogą.
Kartais žmogūs patys net nesuprasti, kiek ypatingi yra, ar galetų tapti.
Kiekvienas, kas surasčiau savo vietą- aplinkios, kur jausčiu laimingas, visuomėnę, kuria derėti, barą, kuria gabus pasireikšti, yra naudingas.
Kiekvienas, kuris moka su pagarbu imti, ir su džiaugsmu duoti, yra pelnyčiau kokiu, koks su juo dižiuojasiu.
Akys visada yra žmogiaus geriausiai mokytojios.
Tiesiai stėbejimai visos raštiškas teorijos padaro gyvenimos.
Atviras protas pagilina suprantimą.
Todėl toliau- apie mano ‚siandien paskutinį dienais patirtį.
Autobuso vairuotojas, matytint, kad bėgtu, nes velouoju autobusą, nedaug pristabdau, lai tą pasivėju ir, kad užduses įlipu viduj, man nusišypsojo.
Koks jaunas, skubus jaunuolis, (uzvalką) ir su gana subtilų portfelį rankoje, pagelbėjo kokiai senai poniai su ta supirkimų maišelai pasiekti laiptas į viršų. (Prie Origo tunelio.)
Kitas vaikinas man šiandien atydaryčiau universitete duris.
Mergaitėms iš korporacijos pavyko mane prajuokinti iki ašarų.
Pardavėja prie kasos, matant, kad planavo savo pirkinus dėti krepšyje, įdejo dregną pieno paką mažylia, persišviečiantia maišelyje.
Kokia moteris įmeta žaidžančiam saksofonistui sauju su piniguose.
Sužvangėjo tik. [vien]
Svečius važiavoma sesuo, matant, kad esu nuvargė, kol vilko šalin paltą, bovo jau suspėusi pagaminti man laba ąsotį su kavą. Stiprią ir su pieną, tiesai tokią, kokią man ragauti geriausiai.