Man atrodo, kad riba tarp suaugių ir vaikų didele dalimi yra sugalvota, sufantazuota.
Manau, kad tikriau yra ivairūs žmonės, kurie turi ivairius mąstimo ir suvokimo būdus.
Savo vaikui aš linkėčiau neprisijungti pie kokios nors klasifikacijos, pažiūros, kad, pavizdžiui, būti tiesoginiam yra vaikiška, o nedraugingieji yra suaugę, ir taip toliau.
Norėčiau, kad vaikas pats padarytų išvadus, pats galvotų ir žiūrėtų į pasaulį taip, kaip jam atrodytų gerai.
Žinoma, kad žmogus, kuris domisi pasauliu un bando jį suprasti, daro daug klaidų.
Taip pat žinoma, kad ne visada kiti elgiasi palankiai.
Nenorėčiau, kad mano vaikas galvotų, kad yra ne toks, kokie yra kiti vaikai, bet būtų gerai, kad jis suprastu – kiekvienas turi teisės gyventi savo būdu.
Nelinkėčiau savo vaikui vaikystės be rūpesčių.
Kiekvienas turi patirti ir gerų, ir blogų dalykų.
Jei žmogus visą vaikistę rūpesčių nemato, jis ir neišsimoko, ką daryti, kaip spręsti problemas.
Bet tai ir nereiškia, kad viską reikia jau tada patirti.
Per daug irgi nėra gera.
Norėčiau, kad mano vaikas išsimokytų pats žaisti savimi, bet taip pat daug žaistų ir su kitiems vaikams.
Žmogus nėra vieniša sala, bet ne viską reikia daryti dėl kompanijos.
Dar būtų gerai, jeigu vaikas neklausytų manęs tik todėl, kad aš esu jo motina, bet todėl, kad supranta tai, ką aš sakau.
Manau, kad visada apsaugoti vaiką yra klaida.
Tačiau reikia įspėti ir pasiūlyti.
Linkėčiau savo vaikui visada žinoti, kad jis yra mylimas, bet taip pat suvokti, kad jis daro klaidas ir kad jam reikia mokytis, tačiau ir ne visada apie tą galvoti – kiekvienas turi savo išsivystimo tempo.
Todėl linkėčiau savo vaikiui ir protingus tėvus.