Mano gyvenime yra daug dienų, kuris aš nenoriu pamiršti.
Prisiminimai, mano nuomone, yra kiekybiškai vertė.
Dažnai labai įvykiai, kurie įvyksta gana spontaniškai, neplanuotai, lieka mūsų atmintyje visą gyvenimą.
Kartais priemonė, kuri buvo planuota iki smulkmenų, tačiau beveik nieko pabaigoje vyksta pagal planą, tačiau tai nereiškia, kad galutinis rezultatas yra neigiamas, priešingai, visa priklauso skiria daugiau malonumo.
Vienas iš šių dienų tikrai yra mano 12.( dvyliktas) klasės išleidimas.
Taigi - ryte viskas buvo gerai, nebuvo jokių įrodymų, kad gali atsirasti bet incidentai.
Saulė šviečia, tai buvo šilta vasaros dieną, nuotaika buvo malonus.
Pirmasis incidentas prasidėjo, kai, prieš oficialų dalis metų pradžioje valandą atėjo didžiausią audrą, kad aš kada nors patyrė.
Mašina sustojo kelkraštyje, nes jie negalėjo jėgą dėl lietaus normalė persikelti, keletas vietų lietus išplauta šaligatvių, ant tilto netoli mano mokyklos kritulių sugriautas kietas tilto.
Nors visi atvyko ir pasveikino artimieji atvyksta, o pirmasis pasireiškimo laiką buvo labai vėluojama.
Po to sekė dėl nenumatytų įvykių - mums nepavyko rasti seniai dalis mokytojų jeigu dovanos, mano draugė pamiršo visą musų bendrą sveikinimo kalbos dalis, žolė buvo perkaitintas, lyrinės dainos ir seką dingo, bet mes visi išlaikė su šypsena ir palaikyti vienas kitą.
Išleidimas antroji dalis mokytojai mums buvo parengtas labai malonių staigmenų, kad buvo pamiršti, kaip beprotiška ir nenormalia buvo oficialus, formalus renginio dalis.
Netrukus bus vieneri metai nuo šio įvykio, tai atrodė itin svarus ir stresą, tačiau šiandien, prisimindamas jį, bus tik šypsena.