Tai atsitiko, kada aš jau ėjau į mokyklą, bet dar neturėjau akinių – tai yra, kada man buvo apie 8 - 9 metai. Vasarą su mano šeima išvažiavome pas senelę į kaimą. Ten buvo ir du mano pusbroliai, ir jie visada sugalvojo ką nors įdomų, ką daryti.

Kaime buvo didelis, senas gluosnis, pas kurį mes visada žaidėmė. Tais metais mano pusbroliai kėlė namelį ant gluosnio, apie tris metrus virš žemės. Todėl ten buvo ir laiptukai, nes daug reikėjo lipti ir kartais ir daug buvo nešama.

Tąkart po gluosniu buvo šieno kaugė, ir mano pusbroliai sugalvojo, kad linksma būtų šokti iš namelio tiesiai į tą kaugę. Iš pradžios šokė tik jie, tada jau mano seserys prisijungė, ir, žinoma, norėjau ir aš. Lipau į medį, ir pusbroliai sakė, kad būtinai reikia kristi ant užpakalio. Taip ir bandžiau.

Kada šokiau į kaugę, kažką padariau ne taip, kaip reikėjo – neprisimenu, kaip, bet sudaviau sau per galvą. Pradėjau verkti ir nebenorėjau šokti. Kiti vis dar tęsė, ir aš tik žiūrėjau.

Bet tada mano sesuo šokė taip pat, kaip aš – ir sudaužė savo akinius. Pradėjo verkti ir ji. Atėjo tėvai. Vienas iš lęšių buvo sudaužytas. Tėvai nepyko, tik sakė, kad gerai, kad tiki akiniai sudaužyti, nes galėjo ir būti, kad mano sesuo nebegalėtų matyti, jeigu būtų traumuotos akys.

Uždariau savo akys ir bandžiau įsivaizduoti, kaip galima gyventi, jeigu nieko negalima matyti. tai buvo labai baisu. Iškart labai sunku buvo net eiti, nes nežinojau, į kur einu.

Nuo to laiko aš ilgai bijau akiniu. Kada jau pati turėjau, visada stengiausi būti labai atsargi, nes visada galvojau – o kas bus, jeigu...?