Aš buvau ramus, tylus vaikas. Aš dažnai piešiau, skaičiau daug knygas (skaityti mokėjau jau nuo 3 metu amžiaus), žaidžiau viena. Aš turiu tris vyresnes seseris, bet jos visas ėjo į mokyklą, kada aš dar pasilikau namie. Į vaikų darželį aš neėjau. Todėl man dažnai buvo nuobodu, ir reikėjo galvoti, ką daryti.

Kartą tai mes visos kartu krėstėme išdaigas. Mes perstūmėme visus baldus ir pripiešėme langų stiklus ir veidrodžius guašu. Kada tėvai parėjo namo, jie nepykto, tik stebėjosi, kur dingo stalas.

Taip pat kartą mes vasaros gale sugalvojome, kad norime greičiau žiemą. Mes išėjome į sodą ir plėšėme medžių lapus todėl, kad padėčiau rudeniui greičiau ateiti.

Bet apskritai mes gražiai nesutarėme. Aš joms atrodžiau maža ir kvaila, nors ir man jų žaidimai atrodė labai įdomūs. Mūsų namas turi verandą, kurios stogas iš dalies atsiremia į įbetonuotą stulpą. Kartą seserys pririšo prijuoste mane prie jo todėl, kad aš nesekčiau paskui jas.

Vieną kartą aš pamačiau, kad seserys miegamasyje žaidžia ir daro kaž ką įdomaus. Jos sukramtė batoną ir metė į lubų. Man, žinoma, reikėjo daryti tą patį. Aš paėmiau juodą duoną, sukramčiau jos ir mečiau į lubų gyvenamasiame kambaryje. Juoda duona ten prilipo, ir nuo to laiko prie lubų buvo rudi dėmės. Prieš keletus metus tai mes tą kambarį suremontavome, ir dabar jau negali matyti dėmes.

Ir vasarą, ir žiemą aš labai mėgau žaisti sode. Ten yra sūpynės, o aš kartais suptausi valandomis. Aš mėgau ir lipti į medį – sode yra obelys ir kiti vaimedžiai. Lipti į obelį buvo malonu, ypač vienoje, kuri turėjo žemas šakas. Aš dažnai ten pasikabinau galva žemyn kaip šikšnosparnis ir įsivaizdavau, kada esu rūkyta mėsa. Kada aš dabar kažkam pasakoju, visi juokiasi. Bet man patiko. Taip aš galėjau kabėti ilgai, ir aš daug galvojau. Kada vidurinėje mokykloje mokiausi filosofiją, atskleidžiau, kad daugelis filosofų teorijų buvo jau apgalvotas laiką, kada aš dar nebuvau mokinė – pavyzdžiui, kad vieną daiktą įvairūs žmonės gali matyti įvairu, kad realumas gali egzistuoti tik vieno žmogaus prote arba kad aš pati esu tik iliuzija kai ko kito svajonių pasaulyje.

Kada aš buvau visiškai maža, aš labai mėgau piešti, bet ne ant popieriaus. Ant miegamasio durio aš nupiešiau pietų stalą pusdienu su duona, lėkštėmis, puodynėmis, šaukštais, peiliais ir visokiais patiekalais. Pirma raidė, ką aš išmokau rašyti, buvo „D“, ir ją aš daugkart parašiau ant virtuvės sienos ir ant savo kojų.